Lie­tu­vo­je tūks­tan­čiui vy­rų ten­ka apie 1200 mo­te­rų. Dar rei­kė­tų pri­dė­ti, kad mo­te­rys gy­ve­na apie 12 me­tų il­giau. Šiais pa­ra­met­rais esa­me Eu­ro­pos ly­de­riai.

Ta­čiau, ne­re­tai tei­gia­ma, kad si­tua­ci­ja yra dar bai­ses­nė, nes dau­gu­ma vy­rų – tik sta­tis­ti­niai vie­ne­tai, ku­riems la­biau rū­pi ke­lias į alu­dę nei pas mo­te­rį. Nė­ra vy­rų, nors ir ne ka­ro me­tas.

Vy­rai iš­jo­jo į ka­rą?

Ža­vi ke­tu­rias­de­šimt­me­tė Ire­na vi­są die­ną puo­šė­si, da­žė­si ir ki­taip ke­de­no plunks­nas prieš pa­si­ma­ty­mą.

Pa­si­ma­ty­mas po tre­jų me­tų per­trau­kos, kai bu­vęs „kad­ras“ iš­lė­kė šun­ke­liais, iš­si­neš­da­mas bend­ras san­tau­pas ir pa­lik­da­mas tik su­dau­žy­tą šir­dį.

Li­kus pus­va­lan­džiui iki su­tar­to laiko mo­te­ris su­ži­no, kad ka­va­lie­rius ne­be­tu­ri lai­ko su­si­tik­ti, nes iš­vyks­ta į ke­lionę su sa­vo vai­kais iš anks­tes­nės san­tuo­kos.

Taip, jis iš­si­sky­ręs, ta­čiau ir to­liau rū­pi­na­si at­ža­lo­mis.

„Bent vie­nas ver­tas dė­me­sio, – sa­ko mo­te­ris, pa­si­ren­gu­si lauk­ti ki­to pa­si­ma­ty­mo, nors vi­sas die­nos puo­ši­ma­sis nuė­jo per­niek. – Ne­ži­nau ar juok­tis ar verk­ti, ta­čiau vy­rų ne­bė­ra. Gal į ka­rą iš­jo­jo.“

Jai prieš­ta­rau­ja pen­kias­de­šimt­me­tė Vil­ma. Ji taip pat gy­ve­na be vy­ro, ta­čiau jos nuo­mo­nė la­biau kri­tiš­ka mo­te­rų at­žvil­giu. „Daug mo­te­rų iš vi­so ne­ken­čia vy­rų gi­mi­nės ir jų ne­no­ri. Jas įskau­di­no vie­nas, o blo­gi ta­po vi­si“.

Vy­rai ven­gia kal­bė­ti šia te­ma. Ano­ni­miš­kai tik pu­se lū­pų iro­niš­kai pra­si­ta­ria: „Taip, vy­rai iš tie­sų iš­jo­jo į ka­rą. Tik ša, nie­kam ne­sa­kyk, kad mes čia esa­me – ap­lin­kui vien fe­mi­nis­tės“.

Skai­čiai

Jei žiū­rė­tu­me sta­tis­ti­ką, su­pras­tu­me, kad vy­rai grei­čiau iš­si­žu­do, nei na­tū­ra­liai mirš­ta.

Pa­vyz­džiui, nuo at­si­tik­ti­nio ap­si­nuo­di­ji­mo al­ko­ho­liu per me­tus mirš­ta apie 80-90 mo­te­rų, o vy­rų ko­ne pen­kis­kart dau­giau.

Dau­giau vy­rų mirš­ta nuo išo­ri­nių mir­ties prie­žas­čių, ypač dėl sa­vi­žu­dy­bių. To­kių mir­ties at­ve­jų tarp mo­te­rų – apie pus­šim­tį, o vy­rų – apie 250.

Džiu­gu, kad gy­ve­ni­mo truk­mė Lie­tu­vo­je šiek tiek pail­gė­jo, ta­čiau ato­trū­kis tarp vy­rų ir mo­te­rų pa­si­li­ko pa­na­šus. Mo­te­rys iš­gy­ve­na vi­du­ti­niš­kai iki 80 me­tų, o vy­rai – iki 68-erių.

Rei­kė­tų pa­žy­mė­ti, kad Lie­tu­va yra vie­na iš pir­mau­jan­čių vals­ty­bių Eu­ro­pos Są­jun­go­je pa­gal mo­te­rų va­do­vių skai­čių. Gal tai reiš­kia, kad vy­rai už­lei­džia po­zi­ci­jas dai­lia­jai ly­čiai?

Ko ieš­kai – tą ran­di

Vil­ma ži­no sta­tis­ti­ką. Taip, mo­te­rų iš tie­sų yra dau­giau, vy­rai anks­čiau mirš­ta, ta­čiau blo­giau­sia yra tai, kad pa­tys „ei­na­miau­si“ – 30-50 me­tų vy­rai – daž­niau­siai pa­ge­rian­tys, ne­spor­tuo­jan­tys, be lai­ko su­se­nę.

„Vy­rai, at­si­bus­kit, ne­be­ger­kit, jūs tik­rai la­bai rei­ka­lin­gi mums, mo­te­rims“, – ra­gi­na Vil­ma ne­su­sip­ra­tė­lius vy­rus.

Bran­di mo­te­ris ži­no, kad vy­rą trum­pam ro­ma­nui su­ras­ti ne­su­dė­tin­ga, ta­čiau gy­ve­ni­mo drau­go ieš­ko­ti ne­ver­ta, nes jo rei­kia tie­siog lauk­ti ir la­bai no­rė­ti.

„Tu­ri­me pa­lik­ti vie­tos na­tū­ra­liam trau­kos dės­niui. Lai tuo pa­si­rū­pi­na vi­sa­ta ir li­ki­mas“, – šyp­te­li Vil­ma.

Mo­te­ris siū­lo kiek­vie­nam pa­klaus­ti sa­vęs – kas yra vy­ras ir mo­te­ris. Gal mes jau už­mir­šo­me ir neat­pa­žįs­ta­me vie­nas ki­to. Gal net sa­vęs.

„Ži­nau, kad tos, ku­rios čium­pa pir­mą pa­si­tai­kiu­sį – tu­ri pra­stą sa­vi­ver­tę. Vy­rai neiš­ny­ko, o pri­trau­kia­me to­kius, ko­kių esa­me ver­ti. Jei bū­siu kvai­la prin­ce­sė tai to­kio ka­ra­lai­čio ir su­lauk­siu“, – šmaikš­tau­ja Vil­ma.

Ne­se­niai jai te­ko ke­liau­ti po Nor­ve­gi­ją. Ten dau­gy­bės ki­lo­met­rų spin­du­liu ne­su­ti­ko nei vy­rų, nei vai­kų, nors ci­vi­li­za­ci­jos bu­vo pa­kan­ka­mai. Tie­sa, di­des­ni mies­tai to­li. Gal tai ne vien Lie­tu­vos pro­ble­ma?

Ne­no­ri tap­ti vo­ve­rai­te

Tris­de­šimt­me­tė Edi­ta – ne­te­kė­ju­si ir ne­tu­rin­ti. vai­kų. Taip pat ne­tu­ri ir nuo­la­ti­nio par­tne­rio.

Tie­są sa­kant, jo ir neieš­ko. O jei koks su­si­ža­vi, tai po ke­lių sa­vai­čių jam pa­ro­do­mos du­rys. Nė­ra čia ko į jos lais­vę kė­sin­tis.

„Per daug die­vi­nu lais­vę, kad sa­vo gy­ve­ni­mą su­sie­čiau su ki­tu žmo­gu­mi. O be to, ne­la­bai yra žmo­nių, su ku­riais bū­tų ga­li­ma da­ly­tis gy­ve­ni­mu“, – iš­rė­žė Edi­ta, ta­čiau vė­liau pa­ti pri­pa­ži­no ge­rai ne­sup­ran­tan­ti nuo ko ir pas ką bė­gan­ti, ko ieš­kan­ti.

Spė­lio­ja mo­te­ris, gal jai įgim­ta vie­ni­šau­ti ir prie nie­ko ne­pri­si­riš­ti?

„Ti­kiuo­si, kad straips­ny­je ne­bus ko­kio psi­cho­lo­go ko­men­ta­ro, ku­ris ma­ne pa­va­dins ne­nor­ma­lia – to­kia­me am­žiu­je ir ne­ži­no, ko no­ri“, – su šyp­se­na būgš­ta­vo Edi­ta.

Kas yra lais­vė, anot Edi­tos?

Žmo­gaus ge­bė­ji­mas neį­si­pa­rei­go­jus bend­rau­ti su prie­šin­gos ly­ties at­sto­vu. Mat anks­čiau bu­vo svar­bu su­si­tuok­ti, tu­rė­ti vai­kų ir kar­tu gy­ven­ti iki gra­bo len­tos.

Da­bar, jos ma­ny­mu, žmo­nės bū­na kar­tu tol, kol jiems ge­ra. O jei pra­si­de­da ru­ti­na, nuo­bo­du­lys ir vie­nas ki­to re­gu­lia­vi­mas – lai­kas skir­tis.

„Žmo­gus ta­po lanks­tes­nis gy­ve­ni­me ir san­ty­kiuo­se. Mo­ka puo­se­lė­ti sa­vo uni­ka­lu­mą. Vy­ras jau ne­bė­ra na­mų re­lik­vi­ja. Mo­te­ris – nė­ra na­mų ži­di­nio sau­go­to­ja. Kiek­vie­nas esa­me įvai­ria­pu­sis žmo­gus“, – kal­bė­jo ir tar­si tei­si­no sa­ve Edi­ta.

Ji įsi­ti­ki­nu­si, kad gy­ve­ni­mas de­ri­nan­tis prie dar vie­no žmo­gaus ne­ten­ka pra­smės. „Ta­da tam­pi vo­ve­re, bė­gan­čia ra­te. Gal ir yra vy­rų, pa­skui ku­riuos no­rė­tų­si ei­ti vi­są gy­ve­ni­mą, ta­čiau daž­niau­siai jie ir­gi mėgs­ta lais­vę“.

Šei­mos Edi­ta ven­gia. Sa­ko ne­no­rin­ti pri­siim­ti to­kios di­džiu­lės at­sa­ko­my­bės už vai­kus, kol sa­vi­mi dar do­rai ne­pa­si­rū­pi­na.

Idea­lus va­rian­tas?

Sil­vi­ja – dvi­de­šimt me­tų gy­ve­na su vy­ru. Lie­tu­vos mas­te­liu to­kia truk­mė pre­ten­duo­ja į ge­rus ro­dik­lius. Ap­lin­ki­nių ma­ny­mu jie – tvar­kin­ga šei­ma. Ji su­si­tuo­ku­si, vai­kai tu­ri tė­vą.

„Į ma­ne vi­so­kiuo­se su­si­bū­ri­muo­se mo­te­riš­kės ne­žiū­ri krei­vai kaip į ma­no vie­ni­šą bi­čiu­lę, ku­rią ver­ti­na kaip po­ten­cia­lią kon­ku­ren­tę. Bet ne so­cia­li­nis sta­tu­sas lė­mė to­kį ma­no pa­si­rin­ki­mą. Gy­ve­ni­mą kar­tu pa­dė­jo iš­tver­ti bū­tent tai, kad ma­no po­žiū­riu, vai­kai tu­ri gy­ven­ti pil­no­je šei­mo­je, ma­ty­ti skir­tin­gų ly­čių san­ty­kius, vaid­me­nis. Taip – be abe­jo­nės ken­tė­ti ir iš­tver­ti. San­tuo­ka kaip dar­bas – ne­ken­ti vir­ši­nin­ko, už­kni­so bend­ra­dar­biai, vis pa­ki­šan­tys ko­kią kiau­lę, no­ri ry­tą il­giau pa­mie­go­ti, bet vis tiek ei­ni į jį. Nes kas tu bū­si, jei ne­dirb­si?“, – karš­tai ti­ki­na Sil­vi­ja.

Ši mo­te­ris į san­tuo­ką sten­gia­si žiū­rė­ti gy­ve­ni­miš­ko­mis aki­mis. San­tuo­ką ku­ri su žmo­gu­mi, ku­ris yra sve­ti­mas, tu­ri ki­to­kius įpro­čius. San­tuo­kos es­mė – glu­din­ti, švel­nin­ti ašt­rias briau­nas, ma­žin­ti nea­ti­ti­ki­mus.

„Daž­niau­siai taiks­to­si prie tų ne­ly­gu­mų mo­te­rys, o ne vy­rai. Ant sa­vęs daž­nai su­pyks­tu ir klau­siu: ko­dėl aš vi­są lai­ką tu­riu pri­si­tai­ky­ti, ste­bė­ti jo nuo­tai­kas, bend­rau­ti su tais žmo­nė­mis, ku­rie jam pa­tin­ka, ato­sto­gau­ti taip, kaip jis mėgs­ta? Bet pyk­tis klau­si­mais ir bai­gia­si. Kar­tais pa­gal­vo­ju, kad su­kly­dau, bend­ram gy­ve­ni­mo ke­liui pa­si­rin­kau ne tą žmo­gų? O ta­da ap­si­dai­rau ap­link ir su­pran­tu – ne­pa­žįs­tu nei vie­no vy­ro, su ku­riuo no­rė­čiau gy­ven­ti. Iš pir­mo žvilgs­nio ma­lo­nus įta­kin­gas vers­li­nin­kas pa­si­ro­do bee­sąs bai­sin­gas cha­mas, o ga­lan­tiš­kų ma­nie­rų vy­riš­kis – vi­siš­kas ne­vy­kė­lis, gy­ve­nan­tis su ma­ma iš jos pen­si­jos“, – sa­vo pa­ste­bė­ji­mais da­li­no­si mo­te­ris.

Sil­vi­ja juo­kau­ja – kuo jai dau­giau me­tų, tuo la­biau pa­tin­ka mo­te­rys.

Sil­vi­ja ne­ma­no, kad vy­rų yra per ma­žai. Ji ma­no, jog gy­ve­ni­mas mo­te­ris iš­mo­kė bū­ti sa­va­ran­kiš­ko­mis, už­dirb­ti pi­ni­gus sau ir vi­sai šei­mai, to­dėl ša­lia to­kių mo­te­rų vy­rams da­ro­si ankš­ta.

Alvydas JANUŠEVIČIUS

skrastas.lt