"Mergina, kurioje vyras nemato paslapties, yra nuvertinama". Labai būtų įdomu, kad panagrinėtumėte šią temą plačiau. Ir gal tokį klausimą: ar moteris, negaudama švelnumo ir dėmesio iš vyro, gali suteikti jo pakankamai vyrui?

Ar moteris turi būti meili ir švelni kažkaip iš savęs ir vis pasirūpinti, kad tik vyrui užtektų to švelnumo, tada ir vyras ja „gal“ pasirūpins... Čia norėčiau psichologiniu ar biologiniu požiūriu pasamprotavimų.

O klausimas kilo dėl to, kad dabar visur literatūroje akcentuojama, kad reikia duoti, o nelaukti, kad gausi. O kai duosi, tai ir gausi. Bet gal tarp vyrų ir moterų santykio ir reikalingo rodomo dėmesio vis tik yra šioks toks skirtumas?

Atsako psichoterapeutas Olegas Lapinas

Manau, kad kiekvienoje moteryje vyras gali matyti paslaptį. Kol vyras mato šią paslaptį, tol tęsiasi jo meilė. Ši paslaptis susijusi su giminės tęsimu. O gyvybė Visatoje yra didelė retenybė bei paslaptis, todėl ir moteris, labiau už vyrą dalyvaujanti gyvybės išnešiojime ir palaikyme, iš principo yra šios paslapties dalis.

Vyras, nuvertindamas moterį, dažniausiai ją supaprastina. Tai pavadina ją „princese“, tai „isterike“, tai „frigidiška“, tai „celka“, tai „kekše“ ir t.t.. Tuo metu jam staiga pasidaro aišku, kad jokios paslapties joje nėra, o yra tik kažkoks organizmas - „merga“ ar „boba“, t.y. kažkoks už jį ne sudėtingesnis padaras. Toks jautrus vyras, tik su krūtimis ir be kiaušų.

Už šio supaprastinimo vyras slepia savo prigimtinę moters baimę. Ir be reikalo. Ši baimė nenuvertina vyro, nes yra ne bailumo, o iššūkio stimulas. Ši baimė yra pagarbi, ji vyro neatgrasina, o atvirkščiai, sutaurina, užgrūdina, verčia mokytis drąsos ir atsparumo.

Jei vyras yra labai nuoširdus prieš pat save, jis pripažįsta, kad iki galo moters suprasti negali. Ir iki galo niekada jos neįvaldys. Ji - per daug sudėtinga lyginant su juo. Jos ir lytinės ląstelės, ir pusrutulių veikla yra sudėtingesnės. Tai, žinoma, pakerta vyro visagalybės jausmą, tačiau jam nereikia moters menkinti. Jis atsiduoda moteriai, jos kerams, jos paslaptims, jos vilionėms, bet atsiduoda išdidžiai, neprarasdamas savigarbos. Panašiai laivo kapitonas nesumenkina jūros stichijos, bet nebijo plaukti. Jis rizikuoja, jei jūroje - audra. Bet jis jos nebijo, tiesiog tvarkosi su ja savo išmanymo ir patirties rėmuose. O ši patirtis auga, o šie rėmai plečiasi. Vyras mokosi gyventu su moterimi jos neišnaudodamas ir savęs nemenkindamas.

Taip ir vyras, susidūręs su mažiausiai jam suprantamu moters bruožu - emocijų kaita - neišsigąsta jos, o atlaiko, pripažindamas moters emocinių svyravimų galią. Toks vyras užsitarnauja moters pasitikėjimą, nes įrodo, jog ją atlaiko.

Tokiame požiūryje jūs galite rasti ir atsakymą į kitą klausimą: „ar moteris turi būti meili ir švelni kažkaip iš savęs“? Manau, kad moteris ir taip yra dažnai „meili ir švelni kažkaip iš savęs“, tačiau šias savybes negali rodyti visą laiką, nes jos jausmai - stichija.

Stichijai negali įsakyti, kokia ji turi būti. Nemaža dalis moterų žino tai ir gėdijasi arba laiko „nestabilumo“ požymiu.

Ši pažiūra susiformavo Vakarų pasaulyje, kur didžiausia vertybė yra savikontrolė. Tas, kas labiau save sukontroliuoja, tas vertingesnis - pirmiausiai tai liečia vyrus, tačiau vis dažniau - moteris.

Būdama „meili“ asistavimo laikotarpyje tam, kad vaikinas jos nepaliktų, mergina sulaukia motinystės, vėliau – pirmo nusivylimo, ir pajunta, kad meili būti nebegali. Jai vis dažniau kyla pykčio jausmas, kurį ji iš pradžių reiškia ašaromis, o vėliau - pakeltu tonu. Ji net prašo išrašyti jai nuotaiką stabilizuojančių vaistų, nes ją neramina toks nestabilumas. Ji ieško problemų.

Tačiau taip atsitinka dėl to, kad mergina bando „įrėminti“, sukontroliuoti savo emocinį gyvenimą ir atitikti „visuomet švelnios, mylinčios būtybės“ ar „stabilios, energingos darbuotojos“ reikalavimus.

Bet argi ne moteris turi būti meilės kūrėja, palaikytoja, argi ne jinai turi „sukti meilės ratą“?

Kai kurie žmonės ne tik tuo tiki, bet ir padaro iš to tam tikrą lyčių bendravimo taisyklę. Vyras atseit, tai toks netašytas bejausmis stuobrys, kurio vieta garaže ar darbovietėje, o moteris privalo sukurti ir išlaikyti namuose švelnumo ir meilės atmosferą.

Taip, pasitaiko iš prigimties būtent tokių vyrų ir būtent tokių moterų. Tačiau jei mes sakome „iš prigimties“, mes negalime sakyti, kad jis „stengiasi“ ar „siekia“ tokiais būti. Jiems kitaip neišeina. Jie tokie yra. Toks vyras labai remiasi logika ir savo raumenimis. O moteris – jausmais ir intuicija. Taip buvo visuomenėje, kurioje vyras ardavo, sėdavo ir pjaudavo, o taip pat kilnodavo sunkius maišus bei rąstus. O silpnesnė moteris užsiimdavo lengvesniu darbu namuose, gimdydavo daug vaikų bei gamindavo maistą. Pati visuomenė pasirūpindavo, kad paklausoje būtų „stiprūs, praktiški ir logiški“ vyrai bei „kantrios, vaisingos, plačiaklubės“ moterys.

Tačiau industriniai laikai atskleidė, kad toks pasiskirstymas nebėra būtinas. Vyras nebeturėjo būti labai stiprus, kad dirbtų fabrike ar tarnautų kontoroje. Moteris taip pat ėmė įsidarbinti, vaikų šeimose pamažėjo, ir jos psichologiniai polinkiai į „kantrumą bei vaisingumą“ nustojo turėti tokią reikšmę. Paklausoje atsirado „mokyti, kvalifikuoti vyrai“ bei „mokančios rengtis, išsilavinusios, romantiškos“ moterys.

Šiuo metu yra tiek pat emocionalių vyrų, kiek ir racionalių moterų. Jiems iš prigimties yra dar kitaip. Kartais jie pakeičia vaidmenis, tačiau vėliau sugrįžta į savo prigimties savybes. Paklausoje dabar „savo individualumą atskleidžiantys“ vyrai ir moterys. Vertybėmis tapo „kuo daugiau pamatyti pasaulio, gauti išsilavinimą, pasimėgauti gyvenimu, atskleisti savo kūrybinį potencialą“. Vaidmenys išsitrynė.

Ir santykiuose vyras gali „sukti meilės ratą“, o moteris gali racionaliai svarstyti, kaip padarius remontą bei kaip naudotis savo raumenimis. Jie būtų nepatenkinti savimi tik tuo atveju, jei atsitiktinai sužinotų, kad yra „neteisingi“. Kad turėtų būti kitaip. Ir tik tuomet moteris pradėtų galvoti „aš ne moteriška“, o vyras - „aš ne vyriškas“. Bet jeigu jie nelygintų savęs su kažkokia „norma“, kuri jau gerokai paseno, tai tiesiog aprimtų.

Ir iš tiesų pasidomėtų savo individualumu, savo patirtimi, savo išsilavinimu ir savo kūrybine potencija. Padedami vienas kitam visa tai skleisti. Dovanodami vienas kitam laisvą laiką ir pakaitomis augindami vaikus.

Kas atsitinka meilei tokioje visuomenėje? Ji, kaip ir anksčiau, lieka paslaptimi. Tokia pat didele, kaip ir gyvybė mūsų Visatoje.

Gerbkime ją ir nesupaprastinkime.

Olegas Lapinas